.

Adeline klaidžiodama po miestelį atsidūrė prie namo, kuris tikrai buvo negyvenamas. Su išdaužtais langais ir nutrupėjusiomis sienomis atrodė bauginančiai, tačiau merginos tai nebaugino. Apsižvalgė ir pažvelgė į besileidžiančia saulę. Temo, tai reiškė, kad jei kuo greičiau reikia iš čia pasišalinti, nes jai pakako jau tų klaidžiojimų. Tačiau vedama smalsumo nuėjo į namo terasą. Vaikštant lentos po merginos kojomis sugirgždėjo. Ši lėtai, niekur neskubėdama apžiūrinėjo apleistą namą. Ant vienos jo sienos matė kažkokį neaiškų ženklą, tačiau pamanė, kad tai tik vaikų darbas. Lėtai atidarė senas medines duris, nutrupėjo dažai nuo jų. Mergina sustojo ir pažvelgė į viduję tvyrančią tamsą.

Eidamas iš Grillio, Damon nusprendė, kur nors tiesiog nusitrenkti, kiek pravėdinti smėgeneles, nuošaliau, nuo visų tų kvailų žmogystų ir nuobodžių jų kalbų, kurios jau pradėjo vaikinui kelti migreną. Susikišęs rankytes į kišenes, jis artėjo prie namo, jis žinojo, kad jis tuščias, negyvenamas, todėl būtent čia ir traukė, bet vis artėdamas prie jo, jo jautri klausa išgirdo, kad namas, bent dabar nėra jau toks tuščias, kaip jis manė. Aiškų, Damon per daug buvo smalsus, kad imtų paprasčiausiai apsisuktų ir pasieškotų sau kitos vietos, kur tikrai bus vienas, prieš tai neišsiaiškinęs, kas čia tokiu metu, bastosi atokiame visų pamirštame name. Vampyro greičiu, jis atsirado terasoje, aiškų, tyliai stovėdamas, jis iškart pamatė, tarpduryje stovinčią Adeline ir kiek primerkė akis, taip jam jau nebebuvo naujieną, kad ją matė, miestelį, juk visai prieš keletą akimirkų ją pastebėjo bare. Vos įkvėpęs giliau, jis šyptelėjo savo šikniaus šypsenėle, prisimindamas, ją, kaip jie susipažino ir kaip jie 'meilei' pasuko skirtingais keliais. Todėl ilgai negalvodamas, kol mergina dar nespėjo suvokti, kad ji čia ne viena, jis, staigiai, atsiradęs prie jos suėmė ją iš už nugarytės, už liemens ir nubloškė ją kartu su savimi į terasos, kampą, kur jau paskutiniai saulės spinduliai jo nebepasiekė į tamsą, kurioje, mergina, negalėjo pamatyti vaikino. Atsukęs, ją į save ir ją prirėmęs prie terasos sienos savo kūnu, jis pirštukais lengvai nuslydo merginos šoniuku ir sustojo ant jos šlaunies.

Adeline toliau akimis, neidama į namo vidų tyrinėjo jį. Laikė šaltą ir surūdijusią durų rankeną. Tamsa vis labiau apgaubė jos regėjimo plotą. Saulei besileidžiant darėsi dar niūriau, šalčiau. Nieko daugiau negalėjo tikėtis, nes ruduo. Žvarbiam vėjui papūtus Adeline plaukai išsidraikė ir ši paleido durų rankeną, kad juos susitvarkytų. Staiga pajutusi kažką už neatsisuko, nes manė, kad koks gyvūnas, tačiau pajutusi rankas ant liemens merginos kūnu nubėgo šiurpuliukai, o jau pajutusi namo sieną sau už nugaros pažvelgė į padarą, kuris ją sučiupęs lietė ir buvo prispaudęs visu savo kūnu. Veido negalėjo įžiūrėti, saulės šviesa visiškai dingo, merginai daugiau nieko neliko kaip tik gintis. Atstūmusi, stūmė jį per senus medinius terasos turėklus, kurie lengvai lūžo vos jo kūnui prisilietus prie jų. Jam jau gulint ant žemės ši nušoko kaip galėdama greičiau nuo terasos ir išsitraukusi peilį iš už bato aulo užsėdo, kaip jau spėjo suprasti, vaikiną. Peilį laikė jam prie kaklo ir nebijojo jo panaudoti jei tik prireiks. Tamsoje matė tik vaikino kontūrus. Adeline nebijojo, ji buvo gerai apsiginklavusi, bent jau ji taip manė. Jautė kaip adrenalinas plūsta jos venomis ir tuoj paims viršų. Širdis trankėsi kaip pašėlusi, bet kuriuo momentu atrodė iššoks iš krūtinės. Žvelgė į tą tamsos apgaubtą padarą, nes žinojo, kad tai ne žmogus, nes tokį jau būtų pajutusi jei jis būtų buvęs netoli jos. Stipriai gniaužė peilį rankoje ir laikė jį prie pat jo kaklo. Ašmenys lietė jo odą ir vos krustelėjus jie galėjo perrėžti gerklę.

Laikydamas prispaudęs ją prie sienos, jis tikėjo bet kokių jos veiksmų, visgi spėjo pažintį, merginos tikrąją pusę, todėl kad ir ką ši darytu, Damon'o tai nesugebėjo nustebinti. Adelainei ėmus jį stumtį, nuo savęs, jis staiga tik pajuto, kaip atsirado ant žemės, jau rengėsi stotis, kaip staiga ant jo užšoko mergina ir jis, bent laikinai, buvo sulaikytas, nuo bet kokių jo paties veiksmu. Žinoma, jam tai atrodė tik linksmas žaidimas, ir jis savotiškai mėgavosi tuo, jam trūko kažko tokio, mat paskutinės dienos jam buvo per daug nuobodžios, reikėjo kokio nors veiksmo. Bet va merginai rodės, tai nebuvo tik žaidimas, jis girdėjo ir jautė, jos sparčiai spurdančią širdutę, jos visą kūną apėmusį, pyktį, adrenaliną, jos visus įjungtus šiuo momentu savisaugos instinktus. Ir jau po akimirkos, jo kaklą, lietė kažkas šalto ir kieto, aiškų, Damon spėjo, kad tai peilis, todėl jis tik šyptelėjo, bet dar kol kas, visiškai nieko neištarė. O kadangi, mergina taip patogiai buvo įsitaisiusi, ant jo, o jo rankos buvo laisvos, jis nepraleido progos, pirštukais vėlgi užbėgti merginos šlaunimi, ir pirštukais, kiek kilstelėti jos po striukytės esančią palaidinę, bei prisiliesti prie jos odos. Betgi nelaukdamas merginos reakcijos į tai, jis vėlgi suėmė jos liemenį, ir koja atsispirdamas į žemę, apsivertė atsirasdamas virš merginos ir staigiai suėmės jos ranką, kur jį laikė peilį, prispausti ją jai virš galvos ant žemės. O pats tik pasilenkė prie jos kaklo ir lūpomis švelniai jį, kliudė, lyg kėsindamas, jai įkąsti,
- Kas tave atvedė į Mystic Falls'ą?, - pagaliau tyliai ištarė merginai į kakliuką, ir vos šyptelėjo.

Nors mergina ir buvo apsižergusi vaikiną ši situacija jai visiškai nepatiko. Juk jos gyvybei gali grėsti pavojus, tad jai visa šitai buvo ne žaidimas. Peilį vis spaudė prie vaikino kaklo. Pajutusi to nenaudėlio rankas ant savo kūno, viena laisva savo ranka atstūmė jas. Nepatiko jai kaip jis lietė ją. Adeline dar labiau niršo ir būtų jau perpjovusi gerklę tačiau tam sutrukdė staigus apsivertimas. Jai gulint ant žemės jautė kaip jo kūnas prispaudžia ją, o rankos suima josios. Ši dar bandė jas išlaisvinti ir durti jam, bet tai buvo tik varganos pastangos, nes jų net nepajudino. Tik giliau įkvėpė, plaukai užkritę jai ant veido kuteno jį, pro juos įžvelgė vaikiną, o jam pasilenkus ši įsitempė. Suspaudė lūpas, o jojo lūpoms kliudžius josios kaklą ši suvirpėjo.
Išgirdusi pažįstamą balsą ji atleido peilį ir piktu žvilgsniu žvelgė į vaikiną. Šiaip ar taip tas peilis nebūtų padėjęs, tik šiek tiek sužeidęs. -Manau pats gali atspėti.-šaltai atsakiusi jautė jo kvėpavimą atsimušantį į merginos odą. Nurijusi užstrigusi gumulą gerklėje ir laisvąja ranka bandė Deimoną atstumti. Mergina tylėjo ir bandė jį atstumti, jo balso aidas skambantis Adeline galvoje gražino prisiminimus, ši atsiduso ir nuleido tą ranką ant lapais nuklotos žemės.-Jei ketini mane žudyti tai geriau taip ir daryk, nes nenoriu tapti tavo eiliniu žaisliuku ar kraujo banku.-pavartė akis vėl šaltu balsu ištarusi žodžius.

Laikydamas merginą, prispaudęs, prie žemės, jis, tik palengva atsitraukė nuo jos kaklo ir žvelgė į jos veidą, aiškų, šis matė viską puikiai, kiekvieną jos veido bruožą ir stebėjo jos tuščias, bet piktas akis, kurios per tamsą, jo galima sakyti nė nematė, - Mmm...spėsiu, kad tikriausiai pasiilgai manęs, - tyliai nusijuokė ir palengva atpalaidavo ranką, kurią, buvo suėmęs merginos ranką, kurioje buvo peilis, dabar pirštukais, lengvai, nuslydo prie jos pirštukų ir švelniai juos liesdamas, iš jos delniuko paėmė peilį, - Nejau, nežinai, kad vampyro su šiuo daiktu nenužudysi, veikiau tik ištepsi marškinius krauju, - paprastai kalbėjo merginai, - Manau, vampyrų medžiotoja, turėtų tai žinoti, - gūžtelėjo lengvai petukais, kalbėdamas kiek su ironijos gaidele balse. Gal šis dar kiek jautė, tą atsiradusią prarają, tarp jų, po visa to, kas buvo ir tai vertė, ji elgtis, taip, kaip jis buvo įpratęs, stumti nuo savęs, šalin visus savo įžūlumu, šikniaus elgesiu ir nė nesusimąstyti kaip jaučiasi aplink jį esantys. Jausdamas jos atstūmimą, o vėliau tiesiog pasidavimą, Damon kiek kilstelį antakiuką savotiškai nustebęs, kodėl ji taip greit pasidavė, ir nebandė spurdėti priešintis, siųsti jį pragaran, ar dar kokį velnią, ką turėtų daryti įprasta jos rasės mergina,
- O gal neturiu tikslo tavęs, kol kas žudyti, man patinka žaidimai, negi dar to nesugebėjai suprasti ankščiau Adeline?, - vos primerkęs akis, akimirką dar žvelgė į ją ir jam savotiškai patiko, kad ji jo nemato ir negali matyti, jo žvilgsnio, kuris klaidžiojo jos veideliu, bet tuoj po akimirkos, jis tik giliau įkvėpė ir atšoko nuo merginos, laikydamas jos peilį, rankoje ir paėjęs kelis žingsnius į šalį iš šešėlio, jis atsidūrė, mėnulio apšviestoje vietoje. Nugaryte pasirėmė į terasos sieną ir pavartęs rankoje peilį, pažvelgė į Ade.

-Blogas spėjimas, tačiau gal ir pasiilgau svaidymo kuolais į tave.-gūžtelėjo ir kilstelėjo lūpų kampučius.-Bet spėju, kad tu manęs tikrai pasiilgai.-netekusi peilio pažvelgė į jo akis, kurios buvo juodos ir vos vos matėsi tamsoje, tik tas neryškus žvilgesys jo akyse, kurį matė ne pirmą kartą, patraukė Adeline dėmesį. Kurį laiką nenuleido akių, tačiau susiprotėjusi, kad per ilgai žiūri papurtė galvą ir sumirksėjo atsipeikėdama.-žinau, bet ir man patinka pažaisti, pirmiau švelniau, o paskui šiek tiek grubiau.-kilstelėjusi lūpų kamputį nurimo, galėjo kvėpuoti lengviau ir širdis jos aprimo. Nors Deimonas ir vampyras ji per daug jo nebijojo ir kažkodėl buvo įsitikinusi, kad kol kas jis jai nepakenks.-o tu turėtum žinoti, kad negalima taip užsipulti medžiotojų, tau pasisekė, kad čia aš, o ne koks kitas.-pavartė akeles. Žinoma, jos žodžiuose buvo galima įžvelgti, kad ji jam nieko nedaro vien dėl to, kas nutiko seniau, kai ji nežinojo nieko apie jį. Tačiau ir pati negalėjo atsiskleisti per daug, nenorėjo parodyti savo silpnumo, tik ne jam. Giliau įkvėpusi atsistojo kai Deimonas pasitraukė nuo jos. Išsirinkusi iš plaukų lapus permetė juos per petį ir pasitaisė odines pirštines, kurias mūvėjo ne šiaip sau. Nusivaliusi drabužius pažvelgė į Deimoną, kurį apšvietė mėnulio šviesa. Jo oda atrodė dar baltesnė nei yra. Priėjusi prie Deimono atėmė peilį ir užkišo jį už bato aulo, ten kur jam ir vieta.
-sugebėjau, tu tikras žaidėjas.-linktelėjo vieną kartą ir atsistojo priešais jį. Įdėmiai žiūrėjo.

- Tai, jei pasiilgai to, kodėl vietoj kuolo imi bevertį peilį?, - pasidomėjo, kiek paprastai, na taip, būtų savotiškai dramatiška, jei šioji būtų jį nudūrusi, na bet tai jam nė kiek nerūpėjo, visada jis nebijojo mirties, puolimų ar visko panašaus į tai, nebuvo dėl ko, todėl šis kartas taip pat nebuvo išimtis, - Jei pasiilgai, tai pirmyn, griebk kokį pagaliuką ir pirmyn, niekas tavęs nevaržo panele, - gūžtelėjo petukais, nužvelgdamas merginą, - Pasakyk, bent vieną priežastį, kodėl aš turėčiau tavęs pasiilgti, - kiek pakreipęs galvytę paklausė, - Aaaa...tai šitas peiliukas buvo tavo švelnesnis žaidimas, o jau pagaliukai būtų buvę grubesnis?- pakėlė antakiuką pasidomėdamas ir trumpai nusijuokdamas, - Kaži ar būčiau, taip puolęs įprastos medžiotojos, būčiau greičiau susitvarkęs, ir tikrai ne taip švelniai ją lietęs, - šyptelėjo kreiva šypsenėle, žinoma, jis suprato jos žodžius, ir pats taip pat atsakė į juos. Aiškų, jis ją būtent taip ją puolė, todėl, kad puikiai žinojo, kas ji, lietė ją, vien dėl to, kas buvo praeityje ir šis žaidimas jam patiko. O ką jis būtų daręs su kitu medžiotoju, na veikiausiai būtų pasinaudojęs proga, kad gali pulti iš už nugaros ir būtų paprasčiausiai vienu judesiu nusukęs sprandą, ar paprasčiausiai perskverbęs odą savo iltiniais dantimis, ir nesvarbu kas tai būtų buvę, mergina ar vaikinas. Adeline, atsistojus, jis sekė akimis jos veiksmus ir jai priėjus bei paėmus iš jo peilį, jis tik kiek jam būdinga šypsenėle šyptelėjo paleisdamas jį,
- Na, bent tiek naudos iš mūsų pažinties, bent sugebėjom, šiek tiek pažintį vienas kitą, - primerkęs akis, vos kilstelėjo lūpų kampučius taipogi įdėmiai žvelgdamas į merginą, - Taigi, atvykai čia sužinojusi, kad šis miestelis persisunkęs vampyrų, tiesa? Bet ką veiki čia, viena? Esi per drąsi manydama, kad sugebėsi atsilaikyti prieš visus vampyrus, - kalbėjo ramiai merginai, juk savaime aiškų, jei čia nebūtų buvęs jis, o koks kitas, nebūtų viskas pasibaigę taip gražiai.

Klausėsi jo įdėmiai ir šyptelėjo. Ta pagunda pasiimti kokį kuolą vis kilo. todėl ir pasidavė tai pagundai. Išsitraukė kuolą iš už striukės ir priėjusi prie jo susmeigė jį jam į pilvą.-net geriau pasidarė.-plačiai nusišypsojo ir susmeigė jį dar giliau.-pasiilgai ar ne man vis tiek nesvarbu.-gūžtelėjo, bet nesitraukė nuo jo, žiūrėjo į tą įsmeigta kuolą tada pakėlė akis ir pažvelgė į jį.-nors ir žinojai, kad ir aš, bet reikėjo vis tiek atsargiau, nes galėjau šį mūsų susitikimą pakreipti ir kita linkme, kitą kartą būk atsargesnis.- Prisiminusi tą jų praleistą laiką ši nuleido akis. Pasukusi galvą pažvelgė į tamsą, kurioje skendėjo prieš tai matytas apleistas namas. Na ji norėjo jį apžiūrėti tad užlipo laipteliais ir sustojo prieš duris, pažvelgė į Deimoną.-užtektinai, kad sužinočiau koks tu savimyla šiknius.-nusišypsojo ir paspyrė atviras duris.-atspėjai, tačiau aš neviena nors ir pati maniau, kad būsiu vienintelė medžiotoja čia. Tad siūlyčiau pasisaugoti ir prie kiekvieno nelįsti, o greitu metu dar labiau pasisaugok, nes atvyksta tai ko nenorėtum sutikti.-šyptelėjo.-greitai miestelis išsivalys nuo tokių kaip jūs. -Pagaliau žengė žingsnį į akliną tamsą ir paliko duris atviras. Sustojo jos manymu koridoriuje, siaurame praėjime. Viena siena buvo išgriuvusi, o kita vos laikėsi, bet kada galėjo nugriūti, tad stengėsi elgtis ši atsargiai. Iš kiekvieno kambario švito mėnuliu šviesa, buvo matyti, nes nei vienas kambarys neturėjo durų. Žengusi žingsnį sustojo, nes išgirdo šaižų stiklo garsą. PAtraukusi koją pažvelgė į rėmelį su nuotrauka ir skilusį stiklą, paėmusi nuotrauką pažvelgė į mažos mergaitės seną, rusvą nuotrauką ir padėjo į šoną.

Damon, stebėjo, ką mergina darys ir ar ištikro pasiryš jam durti, bet jau po akimirkos, ji traukė kuolą iš už striukės ir žengė prie jo, žinoma, jis turėjo begalę laiko, jei būtų norėjęs pasitraukti, bet jis to neorėjo, šis stovėjo lyg įkaltas į žemę ir laukė jos veiksmų, nes visgi Damon buvo išties per daug savimi pasitikintis, per daug drąsus, per daug nebijojo, mirties, kad dabar imtų ir bėgtų, kažkuria savo dalimi jis buvo tikras, kad mergina jo nesugebėtų nužudyti. Jo rūbus perskrodus kuolui ir jam susmigus į jo pilvą, Damon šiek tiek susilenkia ir sulaiko kvėpavimą, bet neskubėjo jo trauktis, lauk, šis tik pažvelgė į jį, tada grįžo akimis prie merginos, kol jai kalbant jis tik šyptelėjo kiek sarkastiškai ir nieko jai nesakė, nes visgi jautė skausmą, o jo savitvardą per daug buvo įtempta. Jam susmigus giliau, vaikinas, kiek suraukė nosytę ir vos tik Adeline nusisuko, jis ištraukė kuolą iš pilvo, - Kiek suklydai, širdis randasi ne šioje vietoje, - iškošė kiek pro sukąstus dantis, kai dar jautė, skausmą, nors žaizda jau traukėsi. Pakėlęs savo marškinius, jis pažvelgė sau į pilvą ir vėl nuleidęs marškinius numetė kuolą šalin. Išgirdęs repliką apie jį, Damon pakėlė akis į merginą ir tik kiek ironiškai šyptelėjo, - Kad ir koks savimyla, šiknius, bet su juo tau buvo gera, - kalbėjo apie save trečiuoju asmeniu, gal todėl, kad visgi, nors ir ne daug laiko jam praėjo, nes jis vampyras, bet viskas buvo pasikeitę, vien viena naktis, kažkada viską pakeitė, ta naktis, kai jie apie vienas kitą sužinojo, daugiau nei reikėjo, - Nuo, kada tau rūpi mano saugumas? Rūpinkis savais reikalais, o aš savais, - kiek pavartė akis, kalbėdamas, nuo kada Damon iš tų kurie saugosi ko nors, ir nuo kada kažkas juo rūpinasi, jis buvo per daug išdidus tai priimti, ir neįžvelgti kur nors kokių paslėptų tikslų ar melo, gal todėl jis ir Adeline netikėjo, per daug jis pažinojo šalčio, kad lengvai priimtų šilumą, nepagalvojęs, kad ten tik užslėptas šaltis. Merginai įėjus vidun, jis taipogi nestovėjo, kaip koks grybas terasoje ir įžengė vidun paskui merginą, Kiek apsižvalgė, name, pabandydamas prisiminti kieno jis buvo, bet per daug jis buvo pasikeitęs, kad prisimintų tokias smulkmenas iš praeities.

Deimonui atėjus į nama ši net nepažvelgė į ji tik toliau apžiūrinėjo namą lėtai dėdama koją po kojos, kad vėl neužliptų ant kokio daikto. Papūtus vėjui pasigirdo tik jo švilpimas keliaujantis iš kambario į kambarį. Atsisukusi į Deimoną pažvelgė į jo pilvą. -kitą kartą negundyk manęs, nes galiu pataikyti ir į širdį.-nusišypsojo ir atmetė plaukus atgal. Atsisėdo ant kažkokios apdulkėjusios komodos.-o aš tik tave perspėjau, kad saugotumeis, o tu daryk kaip nori.-gūžtelėjo ir rankas atrėmė į komodą. Žvelgė į tamsą ir į joje esančias daiktų figūras apšviestas menka mėnulio šviesa. Tyla paprastam žmogui tokiu paros metu būtų kėlusi šiurpuliukus, bet Adeline buvo pratusi leisti laiką tokiu paros metu. Galiausiai pažvelgė į Deimoną, kuris stovėjo kaip stulpas. -o tu tylus, anksčiau net neužsičiaupdavai, na tik lovoje būdavai tylus. -nusijuokė prisiminusi praleistą laiką kartu su juo.

Toliau akimis tyrinėdamas vietą kurioje jis dabar buvo, Damon žingsniavo lėtai, mažais žingsniais, kol sustojus merginai ir įsitaisius prie komodos, jis taipogi sustojo, bet prie jos nesiartino, tik akimirką pastovėjęs, nusisuko į priešingą pusę nei mergina ir nuėjo prie kažkokios apdulkėjusios lentynos, - Tikrai? Kažkaip nesitiki, - dirstelėjęs į ją, kiek šyptelėjo, sarkastiškai ir apžiūrinėjo kažkokias senas knygas, tiksliau skaitinėjo jų nugarėles, mintyse spėliodamas knygų amžių, taip mėgindamas įspėti, kada čia paskutinį kartą gyveno žmogus, ar ne žmogus. Bet ilgai ten neskaitinėjęs, jis greitu judesiu atsirado prie merginos, ir apsivijęs viena ranka jos liemenį, pastatė ją ant kojyčių, priešais save ir nepaleisdamas jos priglaudė jos kūneli prie savojo, - tau per daug buvo gera tada, kad imtum ir žudytum dabar mane, jei klystu, turi puikią progą, paneigti tai, nužudydama mane, pirmyn mieloji, žinau, kad turi užsislėpus dar ne vieną kuolą, - kreivai šyptelėjo, kiek įžūliai žvelgdamas į jos akis, velniai žino, kodėl jis taip ją provokavo, nesustodamas, nuo pat jų susidūrimo. Apie jo saugumą, žodžius jis tik praleido pro ausis, gal ir atsimins tai, kad čia medžiotojų daugiau, kai jam to reikės, bet dabar kažkodėl nebuvo jam noro, galvoti apie tai, - Na, tarkim, kad pasikeičiau, nors ištikro, pasikeitė laikas ir vieta, - paprastai tarstelėjo, atsakydamas jai į klausimą, išties vien šie du dalykai, keičia viską net per daug.

Deimonui priėjus prie lentynos su apdulkėjusiomis knygomis ši nenuleido nuo jo akių ir stebėjo kaip jis įdėmiai skaitinėja knygų nugarėles. Ant pirštuko suko ilgą plaukų sruogą vis ją paleisdama ir vėl pradėdama sukti iš naujo ir iš naujo kol vaikinas pastatė Adeline ant kojų ir priglaudė prie savo kūno. Mergina jausdama jo tvirtą kūną taip arti giliai įkvėpė, o širdis pradėjo greičiau plakti. Klausydamasi Deimono žodžių ši žvelgė jam į akis.-o gal pakeliui namo sutiksiu dar kokį vampyrą, todėl reikia pasisaugoti tą kuolą, kad sėkmingai grįžčiau į savo būstą.-šyptelėjo jam ir pirštų galiukais palietė jo apnuogintą krūtinę, bet pirštukais greitai nuslydo žemyn ir vėl pakilo aukštyn kur apsistojo ant jo pečių. -o gal ir tavo tiesa, gal anksčiau buvo gera, o tu nori pasakyti, kad tau nebuvo?-pakėlė antakį, nors ir nesitikėjo atsakymo į užduotą klausimą. Apsisukusi prirėmė jį prie komodos ir šelmiškai nusišypsojusi priartėjo prie pat jo lūpų, bet po akimirkos atsitraukė ir išsivadavusi iš jo glėbio atsuko nugarą jam ir spoksojo į tas pačias senas knygas, kurias tyrinėjo Deimonas. Pirštukais lietė jų nugarėles, perskaitydama vieną kitą knygos pavadinimą. Atitraukusi pirštus nusivalė dulkes į džinsus ir nuleido akis, tačiau neatsisuko į Deimono, tiesiog stovėjo ir tylėjo.

Laikydamas merginą prie savęs, jis girdėjo, kaip nuo jo veiksmų, merginos širdis, paspartino rimtą, - O negi vampyrų populiacijos naikinimui, nepriklausau ir aš, kodėl turi mane palikti gyvą, kai turi puikią galimybę, mane prirašyti prie savo sėkmingų aukų sąrašo?, - ech skaudžiai jis manipuliavo jos medžiotojos prigimtimi, provokavo ją per daug, bet toks jau tas Damon, jis ne iš tų, kurie dabar jo vietoje, sėdėtų išsišiepę ir dėkotų viskam kas juda, kad medžiotoja nenori jo žudyti ir jis dar gyvens velniai žino kiek metų, jis ne toks, o gal tiesiog jo tikslai, dabar buvo kitokie. Adelainei ėmus liesti pirštukais jo odą, keliauti jais jo krūtine, Damon trumpam nuleido akis nuo jos akių, į jos pirštukus, ir vėl grįžo po akimirkos prie jos akių. Merginai tuoj uždavus jam klausimą, jis kaip ir ji tikėjosi, jai nieko neatsakė, jam buvo per sunku ištarti ką nors tokio, kas prabiltų apie jį, patį, jo jausmus, bent dabar šią akimirką. Adeline, apsisukus ir jį prirėmus prie komodos, bei su savo šelmiška šypsenėle artėdama prie jo lūpų, vaikinas atidžiai stebėjo merginą, gal akimirkai net sulaikė kvėpavimą, bet jai atsitraukus ir atsukus jam nugarą, Damonas kiek giliau įkvėpė nuleisdamas akis akimirkai ir nė nepajudėdamas iš tos vietos, kur buvo. Pasirėmė viena rankyte į komodą už jo ir kiek į ją atsirėmė subiniuku, lyg atsisėsdamas ant pačio krašto, ir pakėlė akis į Adeline, kuri dabar jau stovėjo nuleidusi akis, bei rankas, bet vis nugarą į jį. Kadangi mergina, buvo tik per žingsnį, nuo jo ranka pasiekiama, Damon ištiesė rankas į merginą ir suėmęs jos liemenį prisitraukė ją prie savęs, dabar jau surakindamas savo rankose, - Buvo, gera, buvo..., - tyliai tarė trumpus žodžius į merginos kakliuką, lyg uždelstai atsakęs į jos klausimą, bei lūpomis perbraukė jos kaklo odą, - Bet, kodėl imu abejoti 'buvo' žodžio esme, kai išgirstu, tavo širdies rimtą, kai esu šalia?, - nepaleisdamas merginos, jis atsuko ją į save ir kadangi jis buvo dabar kiek prisėdęs, jų akys buvo tame pačiame lygyje, jis žvelgė į jas ir vieną rankytę, atitraukęs nuo jos liemens, prilietė jos kakliuką, kai tuoj pakilo rankyte ir pirštukais perbraukė per merginos smakriuko liniją, akimis nusekdamas savo veiksmus ir vėl sugrįždamas žvilgsniu prie jos akių.

-manau nužudydama tave užsitraukčiau daugumos merginų rūstybę ir piktos merginos pavojingesnės gali būti net už vampyrų būrį.-nusijuokė ir mirktelėjo Deimonui. Stovėdama nugara į Deimoną ši paniro į savo apmąstymus, Jo tiesa, galėjo jį tiesiog nužudyti, tačiau to nenorėjo nors ir jos prigimtis naikinti tokius kaip jis. Tikriausiai tas praleistas laikas su šiuo vaikinu buvo geras prisiminimas neleidžiantis to daryti. Adeline apmąstymus nutraukė Deimono rankos, kurios greitai prisitraukė prie savęs, Ši tik giliau įkvėpė ir suspaudė lūpas. Užsimerkė ir savo delnais palietė jo surakintas rankas. Dabar žinojo, kad neištrūks iš jo tvirto glėbio.-Buvo...-pakartojo tyliai tą žodį, tačiau išgirdusi kitus jo žodžius ji sukluso ir nurijo seiles. Mergina negalėjo kontroliuoti tos pašėlusios savo širdies, jei galėtų tuoj pat nuramintų, tačiau Deimono tiesa, jam laikant ją ši įsišėlo ir negalėjo nurimti. Kraujas pradėjo virti, tačiau ji stengėsi išlikti rami, neparodyti to kas dedasi jos viduje, nors šį bei tą jis galėjo išgirsti. -Per daug girdi.-šyptelėjo. Pagaliau vėl išvydusi jo veidą ši sudėjo delnus jam ant krūtinės ir prikandusi lūpą pažvelgė į Deimono akis, nuo kurių niekaip negalėjo atplėšti savųjų. Sukilo per daug prisiminimų. Pajutusi jo pirštus ant savo kaklo odos mergina suvirpėjo, nenorėjo išskysti, todėl kiek galėdama tvirčiau laikėsi jo glėbyje. Vis sutikdama jo žvilgsnį nieko nesakydavo tik žiūrėdavo į jį.

- Gal tai ir tiesa, kad jos pavojingesnės, bet manau, tau mažiausiai jos rūpį, tiesiog aš kaip visada esu teisus, ir...nekalbėk to, ko vistiek nedarytum, nes tai tampa tik tuščios kalbos, kurios deja, bet visai nebaugina, o priešingai, gundo, - kiek kilstelėjo antakiuką, žaismingai, na taip, ne paslaptis, kad jam visada patiko pavojus, nuotykiai ir pašėlę dalykai. Merginai vėl esant jo glėbyje, jis jautė, girdėjo, jos vėlgi šėlstančią širdį, jos pulsuojantį, kraują, nors ir kaip ji tai stengiasi nuslėpti, jis juk vampyras, jo išgyvenimas, buvo žmogaus gyvybė, jo maistas, buvo kraujas, žmogaus širdis, tai pagrindinis, jo egzistencijos reikalavimas. Tik šįkart, jo pojūčiai, klausą, veikė ne dėl maisto, ne dėl jo egzistencinio būtino gyvybės šaltinio, o dėl to, kad suprastų merginą. Todėl, kad ir kaip bebūtų, mergina veltui stengėsi nuslėpti, savo emocijas, kurios vaikinui buvo akivaizdžios, - Toks, aš jau esu, vampyras, nuodėmė...nuodėmė tau, kurios tu geidi, - tyliai kalbėjo, vis liesdamas merginos odą ir lūpomis priartėjęs prie jos lūpų. Nežymiai šyptelėjo, kol lūpomis perbraukė per merginos lūpytes, - Tiesiog nustok tam priešintis, - ištarė Adelinei į lūpas, kol po akimirkos jis įsisiurbė į jas, merginą tik dar arčiau priglausdmas prie savęs ir vienos rankos pirštukus panardino jos plaukuose, kol nepraėjus nė akimirkai jau pirštukai slydo jos nugaryte.

-taip tu teisus.-linktelėjo pritardama dėl tų merginų.-o merginos gundymai tavo silpnybė.-sukikeno ir atmetė plaukus. Delniuką vėl uždėjo jam ant tvirtos krūtinės ir pažvelgė į jo akis, kurios jau nuo pirmo karto žavėjo. Giliau įkvėpus merginos širdis šiek tiek aprimo, bet nežymiai. Žinojo, kad seniai jau išsidavė, bet ji yra žmogus, o tuo labiau mergina, kuri turi jausmus, nors ir turi juos paslėpti giliai savyje, tačiau jie pasirodo pačiu netinkamiausiu metu ir netinkamiausioje vietoje. Su vaikinu, su kuriuo anksčiau gerai praleistas laikas virto tiesiog medžiokle ji vis tiek negalėjo atsispirti jam, kad ir kaip norėjo. Pirštukais palietė jo skruostą ir prikando lūpą, nuleidusi ranką paleido ir prieš tai sukąstų lūpą.-geidžiu...-linktelėjo.-bet geismo yra įvairiapusiško.-gūžtelėjo ir vos kilstelėjo lūpų kampučius. Pajutusi jo švelnias lūpas savosiomis ši atsitraukė, tačiau išgirdusi jo žodžius, kad nesipriešintų mergina ir pasidavė. Jam įsisiurbus į josios lūpas Adeline atsakomai įsisiurbė ir pirštukais greitai atsagstė vaikino marškinių sagas. Delnais perbraukė per jo nuogą krūtinę ir apsivijusi jo kaklą rankomis prisiglaudė prie jo kūno kiek tik galėjo arčiau. Jausdama jo prisilietimus jos kūneliu bėgiojo milijonai malonių šiurpuliukų.

-Silpnybė, kurios sunku atsikratyti, bet ne vienas aš čia turintis silpnybių ir gana panašių, - šyptelėjo kreivai, - Juk, nepaneigsi, kas esi per silpna, pasipriešinti savo silpnybėm, kuriom aš manipuliuoju dabar, - veiduke šmestelėjo devil šypsenėlė ir sekė merginos veiksmus, jos prisilietimus, kurie vaikinui buvo malonūs. O išgirdęs Adeline žodžius, apie įvairiapusišką geismą, jis tik linktelėjo šyptelėdamas, bei jų lūpoms susiliejus jis daugiau nieko nebesakė. Aiškų, jam, patiko, kad mergina, paklausė jo žodžių ir nesipriešino, tam, ko veikiausiai abu norėjo vienodai. Lūpomis godžiai glamonėdamas jos lūpas, bučiniais, Damon jautė, kaip jo marškiniai greitai pralaisvėjo ir merginos delniukai nukeliavo jo apnuoginta krūtine. Šis kiek giliau įkvėpė ir jai labiau prisiglaudus, greit vampyro greičiu apsimainė su ja vietomis, ir kilstelėjęs merginą, pasodino ją ant komodos, pats labiau prie jos prisiglausdamas. Dabar jis nebeslėpė savo prigimties, tai ką darydavo ankščiau būnant su ja, jis elgėsi taip, kaip jam išties buvo būdinga, toks koks jis buvo išties, o ne pasislėpęs po žmogiškąją kaukę. Neatitraukdamas lūpų nuo merginos lūpyčių, jis liežuviuku lengvai įslinko į jos burnytę ir delniukais nusileido jos šlaunimis, priglausdamas jas sau prie šoniukų ir pirštukais pakilęs, greitu judesiu, pašalino jos striukytę, tą jos vampyriškų ginklų slėptuvę, numesdamas, kažkur visai netoli jų.

Praleido jo visus žodžius pro ausis, nieko nesakė tik tęsė bučinį, kuris vis darėsi aistringesnis. Delniukais slysdama jo kūnų visiškai pašalino Deimono marškinius ir numetė ant dulkėtų grindų. Iš karto pakilo didelis dulkių debesys, tačiau Adeline į tai nekreipė dėmesio tik rankutėmis apsivijo jo kaklą prisiglausdama arčiau jo tvirto kūno. Atsisėdusi ant komodos pirštukais nuslydo prie vaikino kelnių ir jas atsegusi nutempė žemyn, o toliau pačiam paliko išsivaduoti iš jo. Nagučiais perbraukė jam per nugarą ir kojomis apsivijo jo liemenį. Žaidė kartu su jo liežuvėliu burnoje ir vienos rankos pirštus įraizgė jam į juodus plaukus. Šiek tiek atsitraukė ir įkvėpusi oro vėl grįžo prie jo lūpų, bet šįkart bučiniai buvo karštesni ir aistringesni, visai kam pirmą kartą kai jie susitiko gal net šiek tiek aistringesni.

Merginai šalinant jo rūbus, Damon nė kiek nesipriešino, tik mėgavosi jos švelniais prisilietimais ir jos kūnelio šiluma. Tęsdamas tuos dieviškus bučinius, kurie jį jau spėjo apsvaiginti, vaikinas, greitai vienos rankytės pagalba atsegė jos marškinėlius ir delniukais juos nusmaukęs nuo jos petukų, numetė šalin. Lūpomis trumpam atitrūkęs nuo jos švelnių lūpyčių, jis nubėgo lūpomis merginos kaklu, ir pirštukais slydo jos nugaryte, kol lūpomis pasiekęs jos petuką, vėl grįžinėjo atgal jos kaklu ir per smakriuką grįžęs prie lūpų įsisiurbė vėlgi į jas. O tuo tarpu jo pirštukai jau bandė atsegti merginos džinsiukus, kol juos ir atsegęs, kiek kilstelėjo merginą nuo komodos ir staigiu judesiu juos numovė. Vos šyptelėjęs kiek šelmiška šypsenėle, jis delnais perbraukė per jos šlaunis.